Gyvenau niekuo neišsiskiriančioje šeimoje. Tėvai buvo netikintys, todėl ir aš per daug nesigilindavau į religiją. Kartais išgirsdavau apie Jėzų, apie nukryžiavimą, bet tai manęs nejaudindavo. Buvau labai pasididžiavęs, nekenčiau žmonių, neapykanta tiesiog virė mano širdyje. Vos ne kasdien mušdavausi su bendraamžiais. Prisimenu, kai buvau trečiokas, mokykloje įvyko susirinkimas, kuriame siūlė mane atiduoti į specialiąją mokyklą, nes mokytojai negalėdavo jau daugiau manęs pakęsti. Nebuvo prasmės dėl ko gyventi, būti geresniam. Toks buvo mano gyvenimas – tuščias, be prasmės, pripildytas neapykantos, pykčio, įtūžio ant viso pasaulio.
Kadangi mano gyvenimas priminė amžiną kovą, aš pradėjau lankyti bokso treniruotes, vėliau – karatė. Norėjau dar geriau išmokti muštis. Tai buvo mano tolimesnis gyvenimo tikslas. 1992 m. per pačias Kalėdas taip pat vyko karatė treniruotė. Aš nuėjau. Po treniruotės pastebėjau, kad atėjo penki ar šeši nepažįstami jaunuoliai. Treneris mus surinko ratu. Tada pakvietė jaunuolius mums papasakoti dėl ko jie atvyko. Tada pirmą kartą gyvenime išgirdau tikrąją Evangeliją, kad „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo vienagimį Sūnų, kad kiekvienas kuris tiki, nepražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Tada supratau, kad Jėzus mirė ant kryžiaus ir už mane, savo krauju nuplovė ir mano nuodėmes. Buvo ištartos ir šios Šventojo Rašto eilutės: „Nes jei savo burna išpažinsi Jėzų esant Viešpatį ir savo širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš mirusiųjų, tu būsi išgelbėtas. Nes širdimi tikima, ir taip įgijamas teisumas; burna išpažįstama, ir taip įgyjamas išgelbėjimas… Nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Romiečiams 10, 9–13).
Kaip aš buvau nustebęs, kad kažkas mane mylėjo ir sumokėjo tokią didelę kainą! Tada kreipiausi į Jėzų nusižeminęs prieš Jį, išpažindamas savo nuodėmes bei prašydamas, kad Jis apsigyventų mano širdyje. Nutariau pakeisti mintį apie nuodėmę, Dievą ir savo gyvenimą, nusprendžiau tarnauti dangaus Karaliui ir mano Gelbėtojui.
Įvyko stebuklas! Į mano širdį atėjo ramybė bei užtikrintas tikėjimas, kad Jėzus tikrai atleido mano kaltes ir aš tapau Jo vaiku.
Nuo to momento mano gyvenimo būdas labai pasikeitė: dingo noras muštis, po kelių mėnesių palikau karatė treniruotes, dingo neapykanta žmonėms. Aš pradėjau melsti Dievo, kad padėtų man labiau mylėti artimuosius. Pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, kad galėčiau sužinoti, kaip turėčiau gyventi su Dievu, pradėjau melstis, kalbėtis su Dievu, išsakyti tik jam vienam savo nuodėmes, bėdas ir rūpesčius.
Po atsivertimo į Dievą, man tada buvo šešiolika metų, atėjęs į mokyklą išdalijau klasės draugams ir mokytojams knygutes apie Dievą, atgailą, Jėzaus auką. Visi buvo labai nustebinti mano atsivertimo ir niekas netikėjo, kad aš galiu pasikeisti. Bet aš pasikeičiau.
Jau baigdamas mokyklą, gavau nuo klasės draugų sveikinimo atviruką, kuriame buvo parašyta, jog aš esu per daug rimtas tokioje jaunystėje. Aš dėkoju mano Dievui, kad Jis išgelbėjo mane, parodė man kelią, kuriuo galiu eiti ir vieną dieną susitikti amžinybėje su Jėzumi.
Žinoma, ir dabar aš dar nusidedu, bet dabartinis mano gyvenimas yra bėgimas nuo nuodėmės. Ankstesnis gyvenimas buvo bėgimas paskui nuodėmę.
Kviečiu ir Jus visus susimąstyti apie savo gyvenimą, jo prasmę, suprasti Jėzaus aukos prasmę, Dievo meilę, atleidimo gilumą, išgelbėjimo nuostabumą. Kviečiu pažinti Tą, kuris gali atleisti ir Jūsų kaltes bei dovanoti didžiausią dovaną – amžinąjį gyvenimą.
Juozas Kažukauskas